Uses ISO Latin-2 encoding
Buvo šviesi ir šalta balandžio diena, laikrodžiai muše tryliktą valandą, Vinstonas Smitas, itraukęs smakrą užantin ir gindamasis nuo smarkaus vejo, greitai šmurkštelejo pro stiklines Pergales rumu duris, bet drauge su juo vidun vis delto spejo plusteleti verpetas aštriu dulkiu.
Koridoriuje kvepejo virtais kopustais ir senais kilimais. Gale ant sienos kabejo spalvotas, patalpoms pernelyg didelis plakatas. Jame buvo didžiulis daugiau kaip metro pločio veidas: apie keturiasdešimt penkeriu metu vyriškio, su vešliais juodais usais, raupletas ir vyrišku bruožu. Vinstonas nuskubejo prie laiptu. Lifto laukti prasmes nebuvo. Net geriausiais laikais jis retai kada veike, o dabar dieną elektra visada budavo išjungta. Taip buvo del taupymo kampanijos, skirtos Neapykantos savaitei. Jo butas buvo septintame aukšte, tad Vinstonas, trisdešimt devyneriu metu vyriškis su varikozine opa dešineje blauzdoje, lipo letai, keletą kartu pailsedamas. Kiekvienoje aikšteleje priešais lifto šachtą nuo sienos i ji žvelge tas pats didžiulis veidas. Tai buvo vienas iš tokiu portretu, kuriu akys tartum seka tave, kad ir kur butum. "Didysis Brolis stebi tave" , buvo parašyta apačioje.
Bute sodrus balsas vardino sąrašą skaičiu, bylojančiu apie ketaus gamybą. Balsas sklido iš pailgos metalines lekštes, panašios i blausu veidrodi, kuri buvo imontuota dešineje sienoje. Vinstonas pasuko jungikli ir balsas kiek pritilo, bet žodžius galejai suprasti. Tą prietaisą (vadinamą teleekranu) galejai pritemdyti, bet visiškai` išjungti nebuvo imanoma. Vinstonas priejo prie lango: nediduke, gležna figurele, mat kuną dar menkino ir melynas kombinezonas--partijos uniforma. Jo plaukai buvo lygus, veidas sveikai rausvas, oda šiurkšti nuo aštraus muilo, atšipusiu skustuvo peiliuku ir besibaigiančios žiemos šalčiu.
Pasaulis lauke, net žiurint pro uždarytą langą, atrode šaltas. Gusingas vejas gatveje spirale suko dulkes ir popiergalius. Nors šviete saule ir dangus buvo melynas, atrode, kad viskas yra be spalvos, išskyrus visur išlipintus plakatus. Juodausio veidas žvelge kone nuo kiekvieno namo. Vienas kabojo ir kitapus gatves. "DIDYSIS BROLIS STEBI TAVE" , sake užrašas, o tamsios akys idemiai žvelge i Vinstoną. Žemiau, pirmo aukšto lygyje, kabejo dar vienas plakatas atpleštu kampu, kuris, blaškomas vejo, čia uždengdavo, čia atidengdavo vieninteli žodi ANGSOC. Tolumoje tarp stogu slinko malunsparnis, kuri laiką pakabojo vietoje kaip mesine muse, paskui kildamas nere i šoną. Tai buvo policijos patrulis, kuris stebi žmones pro langus. Na, bet patrulis ne taip svarbu. Minčiu policija--kas kita.
Už Vinstono nugaros balsas iš teleekrano vis tebešnekejo apie ketu ir devintojo trimečio plano viršijimą. Teleekranas vienu metu galejo ir transliuoti, ir priimti. Jis pagaudavo bet kuri Vinstono sukeltą garsą, bent kiek smarkesni už tylu šnibždesi; dar daugiau--kol jis neišeidavo iš lekštes apimamo ploto, galedavo buti ne tik girdimas, bet ir matomas. Žinoma, pats stebimasis nejausdavo, ar konkrečiu momentu yra stebimas, ar ne. Kada, kas kiek laiko minčiu policija prisijungia prie tavo ekrano, galejai tik spelioti. Visai tiketina, kad ji stebi visus ir visą laiką. Žmogus turejo gyventi,--ir gyveno, nes iprotis virto instinktu,--žinodamas, kad kiekvienas jo sukeltas garsas bus išgirstas, o kiekvienas judesys pamatytas,--išskyrus, žinoma, kai tamsu.
Vinstonas stovejo nusisukęs nuo teleekrano. Taip saugiau, nors jis puikiai žinojo, kad ir nugara gali išduoti. Už kilometro virš niurios panoramos stuksojo didele ir balta Teisybes ministerija--jo darboviete. Štai, pagalvojo jis su neaiškiu pasibjaurejimu, tai yra Londonas, pagrindinis Pirmosios pakilimo juostos miestas ir trečias pagal gyventoju skaičiu Okeanijoje. Jis pamegino susikaupęs prisiminti vaikystę--ar visada Londonas buvo toks kaip dabar. Ar visada stuksojo eiles tu puvančiu devyniolikto amžiaus namu su rąstais paramstytomis sienomis, kartonu užkalinetais langais, rifliuotos skardos stogais ir i visas puses kvailiausiai išsiklaipiusiomis sodu tvoromis? Tos subombarduotos vietos, kur vejas nešioja tinko dulkes ir pro griuvesiu kruvas stiebiasi ožkarožes; didesni bombu nušluoti plotai, kuriuose pridygo i vištides panašiu mediniu nameliukščiu? Bet veltui--jis nieko negalejo prisiminti: nieko neliko iš vaikystes, tik paskiri šviesus vaizdai, iškylantys be jokio fono ir dažniausiai nesuvokiami.
Teisybes ministerija--naujakalbe * Teisybmine -- akivaizdžiai skyresi nuo visu kitu aplinkiniu pastatu. Tai buvo gigantiškas piramides pavidalo statinys, žvilgantis baltu betonu, terasa po terasos kylantis i 300 metru aukšti. Vinstonas iš čia dar galejo perskaityti grakščiomis raidemis baltame fone šviečiančius tris partijos šukius: "KARAS--TAI TAIKA" "LAISVE--TAI VERGIJA" "NEŽINOMAS--TAI JEGA"
Buvo sakoma, kad Teisybes ministerija turi tris tukstančius kambariu virš žemes ir tiek pat atšaku apačioje. Londone dar buvo kiti trys panašaus dydžio ir išvaizdos pastatai. Jie taip buvo užgožę aplinkinę architekturą, kad nuo Pergales rumu stogo galejai vienu metu matyti visus keturis. Tai buvo bustines visu keturiu ministeriju, kurios valde visą vyriausybes aparatą. Teisybes ministerija, kuri buvo atsakinga už ryšius, pramogas, mokslą ir vaizduojamąji meną, Taikos ministerija--atsakinga už karą, Meiles ministerija, kuri rupinosi teise ir istatymais. Ir Pertekliaus ministerija, atsakinga už ekonomiką. Naujakalbe jos vadinosi: Teisybmine, Taikmine, Meilmine ir Pertekmine.
Meiles ministerija buvo tikrai kraupi--visai be langu. Vinstonas joje ne karto nesilanke, net nebuvo prisiartinęs bent per pusę kilometro. Ton vieton galejai patekti tik su oficialiu reikalu ir tik prasigavęs pro spygliuotu vielu raizgalynę, plienines duris ir užmaskuotus kulkosvaidžius. Net aplinkinese gatvese slankiojo sargai gorilu veidais ir juodomis uniformomis, su šarnyriniais vezdais rankose.
Vinstonas staiga atsisuko. Jo veidas dabar buvo igavęs ramaus optimizmo išraišką--tai buvo patartina prieš teleekraną. Per kambari nuejo i mažytę virtuvę. Išejęs iš ministerijos tokiu metu, jis prarado pietus bufete, o virtuveje tebuvo gabalas pilkšvos duonos, kurią reikia pasitaupyti rytdienos pusryčiams. Jis pasieme nuo lentynos buteli bespalvio skysčio su balta etikete ir užrašu PERGALES DŽINAS. I nosi trenke šleikštus, riebus kvapas, panašiai kaip kinu ryžiu spirito. Vinstonas isipyle artipilni puodeli, susikaupe ir nurijo vienu mauku kaip vaistus.
Veidas bemat paraudo, iš akiu pasipyle ašaros. Skystis buvo panašus i azoto rugšti, negana to-- ryjant atrodydavo, kad gavai per pakauši su gumine lazda. Bet netrukus deginimas skrandyje praejo ir pasaulis eme atrodyti linksmesnis. Iš suglamžyto pakelio su užrašu PERGALES CIGARETES jis išsitrauke cigaretę, bet per neatsargumą paverte ją stačią ir tabakas išbyrejo ant grindu. Su kita pasiseke geriau. Tada sugrižo i kambari ir atsisedo prie mažo stalelio, stovinčio kaireje nuo teleekrano. Iš stalčiaus išsitrauke plunksnakoti, rašalo buteliuką ir storą knygą tuščiais lapais, raudona nugarele ir marmuro spalvos viršeliais.
Teleekranas svetaineje kažkodel buvo itaisytas neiprastai--ne galineje sienoje, iš kur galetu aprepti visą kambari, o ilgojoje, priešais langą. Šone buvo negili niša, kurioje Vinstonas dabar ir sedejo; statant namą, ji tikriausiai buvo numatyta knygu lentynoms. Ten sededamas ir kiek atsilošęs, Vinstonas galejo likti nepastebimas ekrano, nors, žinoma, girdimas. Iš dalies kaip tik ši palanki kambario forma ir paskatino ji imtis to darbo, prie kurio jis dabar sedejo.
Antra vertus, ji tam paskatino ir pati knyga, kurią ką tik išeme iš stalčiaus. Tai buvo tikrai graži knyga. Lygus, kreminis, nuo laiko gelstelejęs popierius --toks jau nebegaminamas mažiausiai keturiasdešimt metu. Bet Vinstonas spejo, kad ta knyga net gerokai senesne. Syki pamate ją gulinčią mažoje apšepusioje senienu krautuveleje miesto užkampy, ir iškart baisiausiai užsigeide nusipirkti. Partijos nariams buvo nerekomenduojama lankytis paprastose parduotuvese (tai buvo vadinama "laisvąja rinka"), bet tos taisykles laikesi ne visi, nes buvo ivairiu daiktu, pavyzdžiui, batraiščiu ir skutimosi peiliuku, kuriu kitokiu budu negalejai isigyti. Jis greitai apsidaire gatveje, smuko vidun ir už pustrečio dolerio nusipirko knygą. Tuo laiku jis dar nežinojo, kam ją panaudos; tiesiog isidejo portfelin ir jausdamasis nusikaltęs parsineše namo. Net ir budama be jokio irašo ji galejo sukompromituoti.
Taigi dabar jis ruošesi pradeti rašyti dienorašti. Tai nebuvo draudžiama (niekas nebuvo draudžiama, nes nebebuvo istatymu), bet išaiškejus, jis, be abejo, butu nubaustas mirtimi arba mažiausiai gautu dvidešimt penkerius metus priverstiniu darbu stovykloje. Vinstonas istate plunksnakotin plunksną ir pačiulpe, kad ant jos neliktu riebalu. Plunksnakotis buvo senoviškas instrumentas, retai naudojamas net pasirašinejimui, bet jis, gerokai pavargęs, ji gavo; mat jaute, kad puikus kreminis popierius yra vertas tikros plunksnos, o ne dreskiančio parkerio. Tiesą sakant, jis net nebuvo ipratęs rašyti ranka, nebent labai trumpas pastabas. Paprastai viską diktuodavo i kalbaraši, kurio šiam tikslui, žinoma, nepanaudosi. Jis padaže plunksną i rašalą ir sekundę svarste. Viduje kažkas virptelejo. Pradeti rašyti--reikia ryžto. Mažomis nedailiomis raidemis jis užraše:
Balandžio 4-a, 1984.
Tada atsitiese. Apeme visiškas bejegiškumas. Tiesą sakant, jis net negalejo garantuoti, kad tai tikrai 1984 metai. Maždaug--taip, nes jis žinojo, kad jam pačiam trisdešimt devyneri, ir mane esąs gimęs 1944-ais arba 1945-ais, tačiau nustatyti datą metu ar dveju tikslumu jau nebebuvo galimybes.
Kam, staiga pagalvojo jis, kam jis rašo šitą dienorašti? Ateičiai, tiems, kurie dar negimę. Kuri laiką jo mintys sukosi apie abejotiną užrašytą datą, paskui galvon staiga toptelejo naujakalbes žodis dviminte. Tik dabar pirmą kartą kaip reikiant suvoke savo sumanymo keblumą. Kaip galima bendrauti su ateitimi? Tai neimanoma iš esmes. Jeigu ateitis bus panaši i dabarti-niekas nesidomes jo raštais.
Jis sedejo ir bukai spoksojo i popieriu. Iš lekštes dabar sklido šaiži kariška muzika. Buvo keista-- jis ne šiaip prarado gebejimą reikšti mintis, bet dabar tiesiog nebeprisimine, ką apskritai ketino rašyti. Jau keletą savaičiu ruošesi šiam momentui, ir ne mintis nebuvo atejusi, kad reikes ko nors daugiau negu vien drąsos. Juk rašyti nesunku. Jam tereikes tik išlieti ant popieriaus nesibaigianti ir karštą monologą, kuris sukosi galvoje jau metu metus. Bet dabar net tas monologas išbleso. Negana to, eme nepakenčiamai niežeti opą ant blauzdos. Kasyti nedriso, nes nuo to visada kildavo uždegimas. Sekundes bego. Jis tesuvoke tik puslapio tvirtumą priešais save, niežuli blauzdoje, muzikos griaudejimą ir nedideli džino sukeltą svaiguli.
Staiga, apimtas panikos, jis puole rašyti, nelabai suvokdamas ką. Smulkia, bet vaikiška rašysena eme vingiuoti puslapyje, iš pradžiu pamiršdamas didžiąsias raides, o paskui ir taškus:
Balandžio 4-a, 1984. Vakar vakare kinas. Visi filmai apie karą. Vienas buvo apie laivą, pilną pabegeliu, subombarduotą kažkur Viduržemio juroje. Publikai labai patiko kadrai apie dideli riebu storuli, kuris bande plaukdamas pabegti nuo malunsparnio, iš pradžiu vartesi vandeny kaip delfinas, paskui pasimate pro malunsparnio kulkosvaidžio taikikli, paskui visas pasidare skyletas, jura aplinkui nusidaže raudonai, ir jis nuskendo taip staiga, lyg pro tas skyles butu pritekeję vandens, žiurovai garsiai juokesi, kai jis skendo, paskui pasirode gelbejimosi valtis, pilna vaiku, o virš jos malunsparnis, valties priekyje sedejo pusamže moteris, gal žyde, su mažu gal treju metu berniuku ant ranku, berniukas išsigandęs šauke ir kniaubesi moteriai i krutinę lyg noredamas ilisti i ją, o moteris apkabinusi ramino ji, nors pati buvo net melyna iš siaubo, globste, tartum manydama, kad rankos gali uždengti vaiką nuo kulku malunsparnis numete ant ju dvidešimties kilogramu bombą baisus sprogimas ir valtis išlakste šipuliais paskui nuostabus kadras su aukštyn lekiančia vaiko ranka matyt malunsparnis su kamera filmuodamas kilo iš paskos ir partery partija eme smarkiai ploti bet viena moteris priekyje iš proliu pradejo kelti paniką ir šaukti kad negalima tokiu dalyku rodyti vaikams niekas neturi teises taip daryti niekas kol policija išvede ją laukan aš manau kad jai nieko nepadare niekam nerupi ką sako proliai tipiška proliu reakcija jie niekada...
Vinstonas liovesi rašęs-- iš dalies del to, kad ranką eme traukti mešlungis. Net pats nesuprato, kas paskatino ji išlieti visą tą nesąmoniu srautą. Bet idomiausia, kad berašant jam atbudo visai kitokio pobudžio prisiminimas, nors imk ir tuoj pat užrašinek. Jis suprato, kad kaip tik del to ivykio ir kilo noras eiti namo ir tučtuojau pradeti dienorašti.
Tai atsitiko ši rytą ministerijoje, jeigu apskritai toki miglotą dalyką galima vadinti atsitikimu.
Buvo beveik vienuolika nulis nulis, ir dokumentu, departamente, kur dirbo Vinstonas, jie neše iš kabinu kedes ir state jas sales centre priešais didiji teleekraną, ruošdamiesi neapykantos dviminutei. Vinstonas kaip tik sedejo kažkur vidurineje eileje--tuo metu salen netiketai iejo du žmones, kuriuos jis iš matymo pažinojo, bet kalbejęs niekad nebuvo. Vienas iš ju--mergina, kurią dažnai sutikdavo koridoriuose. Jos pavardes nežinojo, tik tiek, kad dirba literaturos departamente. Kadangi dažnai matydavo ją tepaluotomis rankomis ir su veržlerakčiu, tai spejo, kad tikriausiai yra technine darbuotoja, aptarnaujanti kurią nors romanu rašymo mašiną. Ji atrode ižulokai, apie dvidešimt septyneriu metu, strazdanota, su tankiais tamsiais plaukais, greitu, sportišku judesiu. Aplink; juosmeni ant visu rubu kelis kartus apsukta raudona juosta--Jaunimo antiseksualines lygos ženklas. Apsukta gana standžiai, tad buvo matyti apvalus klubai. Vinstonui ji nepatiko iš pat pirmo karto. Priežasti jis suprato. Nuo jos dvelkte dvelke ledo ritulio aikšte, šaltais dušais, turistiniais žygiais ir steriliu mąstymu. Jis apskritai nemego moteru, ypač jaunu ir gražiu. Kaip tik jaunos moterys ir buvo uoliausios partijos patriotes, šukiu rijikes, šnipes-megejos ir šniukštinetojos viso, kas neatitinka normos. Tačiau ši mergina jam atrode net pavojingesne už visas kitas. Syki prasilenkiant koridoriuje, ji paskubom žvilgtelejo i ji, ir atrode, kad tas žvilgsnis veria kiaurai -- ji nusmelke siaubas. Net toptelejo mintis, kad ji gali buti minčiu policijos agente. Nors, tiesą sakant, maža tikimybe. Bet nuo to laiko, atsiduręs netoli jos, jis visada pasijusdavo nemaloniai--tai budavo baime, sumišusi su kažkokiu priešiškumu.
Antrasis buvo O'Brajenas--vidines partijos narys, turejo kažkokias aukštas ir Vinstonui nelabai suvokiamas pareigas. Pamatę žmogu su juodu vidines partijos kombinezonu, aplinkiniai eme šnibždetis. O'Brajenas buvo stambus, apkunus vyriškis storu sprandu, šiurkštaus pašaipaus veido. Nors jis atrode gresmingas, bet turejo ir kažkokio patrauklumo. Nuolat taisesi akinius ant nosies, ir tai kažkodel žadino pasitikejimą ir teike jam savotiško inteligentiškumo. Aštuoniolikto amžiaus aristokratas, siulantis uostomojo tabako dežutę--jeigu dar sugebetum galvoti tokiomis kategorijomis. Vinstonas mate O'Brajeną gal dešimt kartu per maždaug tiek pat metu. Jaute jam dideli palankumą--ir ne vien del to, kad intrigavo tas kontrastas tarp O'Brajeno miestišku manieru ir atleto išvaizdos. Labiau del savotiško slapto isitikinimo,--arba gal tik vilties,--kad O'Brajeno politinis nusistatymas apsimestinis. Jo išraiška atkakliai piršo šią minti. Antra vertus, gal jo veide tiesiog atsispindejo inteligentiškumas. Šiaip ar taip, jis dare ispudi žmogaus, su kuriuo galetum pasikalbeti, jei susitiktum kur nors vieną, toliau nuo teleekrano. Bet Vinstonas niekad ne nemegino to padaryti, tiesą sakant, tai ir nebuvo imanoma. Dabar O'Brajenas dirstelejo i laikrodi, pamate, kad jau beveik lygiai vienuolikta, tikriausiai nusprende likti dokumentu departamente, kol baigsis neapykantos dviminute. Jis atsisedo toje pačioje eileje kaip ir Vinstonas, per porą kedžiu toliau. Tarp ju sedejo nediduke šiaudu spalvos plaukais moteriške, kuri dirbo gretimoje sekcijoje. Mergina su tamsiais plaukais sedejo tiesiai jam už nugaros.
Staiga iš teleekrano sales gale sugriaudejo gergždžiantis balsas, lyg butu buvusi paleista kokia nors baisi, netepta mašina. Nuo to garso imdavo gelti dantis ir plaukai ant nugaros pasišiaušdavo. Neapykanta prasidejo.
Kaip iprasta, ekrane pasirode Emanuelio Goldšteino, žmoniu priešo, veidas. Žiurovai šen bei ten eme švilpti. Nediduke moteris šiaudiniais plaukais suklyke--lyg iš baimes, lyg iš pasišlykštejimo. Goldšteinas--tai perbegelis ir atskalunas, kadaise, labai seniai (kada tiksliai, niekas neatsimine), buvęs vienas partijos vadu, beveik tokio lygio kaip ir Didysis Brolis, bet veliau isivelęs i kontrrevoliucinę veiklą, pasmerktas mirti ir paslaptingai dingęs. Neapykantos dviminučiu programa kiekvieną dieną šiek tiek skirdavosi, bet ne viena neapsieidavo be pagrindinio personažo Goldšteino. Jis buvo pirmutinis išdavikas, sutepęs Partijos grynumą. Visi velesnieji nusikaltimai partijai, visos išdavystes, sabotažo akcijos, erezijos, nukrypimai kilo iš jo mokymo. Vis delto jis kažkur buvo, gyveno ir rezge savo sąmokslus--gal kur nors už vandenyno, saugomas savo globeju, gal net, kaip retkarčiais pasklisdavo gandas, kur nors pasislepęs pačioje Okeanijoje.
Vinstonui sutrauke diafragmą. Matant Goldšteino veidą, ji visad apimdavo skausmingas jausmu mišinys. Tai buvo liesas žydiškas veidas su didele puria žilu plauku aureole ir smailia barzdele; protingas, bet drauge ir atstumiantis veidas su gal kiek seniokiška ilga smailia nosimi, pabalnota akiniais. Jis buvo kiek panašus i aviną, balsas irgi primine avies mekenimą. Dabar Goldšteinas kaip visada piktai puole partijos doktrinas--puole taip perdetai ir užsispyręs, kad net vaikas butu nepatikejęs, bet drauge ir pakankamai itikinamai, kad besiklausydamas imtum bugštauti: o gal kas nors ne tokio atsparaus proto kaip tu pats ims ir patikes. Jis užgauliojo Didiji Broli, kaltino partijos diktaturą, reikalavo nedelsiant sudaryti taiką su Eurazija, propagavo kalbu laisvę, spaudos laisvę, susirinkimu laisvę, minčiu laisvę, isteriškai šauke, kad revoliucija išduota. Ir visa tai jis sake greita daugiaskiemene kalba, kuri tartum parodijavo iprastini partijos oratoriu stiliu ir net turejo naujakalbes žodžiu; tiesą sakant, dar daugiau, negu kuris nors partijos narys vartoja kasdieniniame gyvenime. Ir visą tą laiką, kad kas nors nesuabejotu, kas slypi po šitais Goldšteino tauškalais, už jo galvos ekrane žygiavo nesibaigiančios Eurazijos armijos gretos--eiles tvirtu vyru bukais azijietiškais veidais. Prieję ekrano kraštą, jie dingdavo, o ju vieton pludo visai tokie patys kiti. Duslus kareivišku batu dundesys buvo tarsi fonas mekenančiam Goldšteino balsui. Praejus pusei minutes, dalis žiurovu iš visu pašaliu jau iniršę šukčiojo. Savimi patenkintas aviškas veidas ekrane ir siaubą kelianti Eurazijos armija už jo--to buvo per daug. Be to, Goldšteino vaizdas ar net mintis apie ji nevalingai kele baimę. Neapykanta jam buvo stipresne net už neapykantą Eurazijai arba Rytazijai; mat jeigu Okeanija kariaudavo su kuria nors iš tu dvieju valstybiu, tai su kita tuo metu budavo taikoje. Bet vienas dalykas vis delto stebino: nors Goldšteino visi nekente ir niekino, nors kasdien tukstančius kartu tribunose, teleekrane, laikraščiuose, knygose jo teorijos buvo neigiamos, triuškinamos, išjuokiamos, visiems demonstruojant ju pasigailetiną menkybę --nepaisant viso to, jo itaka ne kiek nemenkejo. Visuomet užteko nauju apkvailintuju, laukiančiu, kol jis juos suvedžios. Nebuvo tos dienos, kad minčiu policija nedemaskuotu šnipu ir sabotažininku, veikiančiu jo nurodymais. Jis vadovavo didžiulei nematomai armijai, pagrindiniam kenkeju tinklui, siekiančiam nuversti vyriausybę. Buvo sakoma, kad jie vadina save Brolija. Buvo šnibždamasi apie baisią knygą, visu tu ereziju santrauką, parašytą Goldšteino ir cirkuliuojančią slapta. Tai buvo knyga be pavadinimo. Prireikus žmones ją vadino tiesiog knyga. Bet apie visa tai buvo žinoma tik iš neaiškiu gandu. Ir Brolija, ir knyga buvo tokie dalykai, kuriu eilinis Partijos narys neminedavo, jei tik to kaip nors budavo galima išvengti.
Antrąją minutę neapykanta virto iniršiu. Žmones, pašokę iš vietu, kiek galedami šauke, stengdamiesi kaip nors užgožti tą siutinanti mekenimą, sklindanti iš ekrano. Mažoji šiaudaplauke moteriške pasidare skaisčiai raudona, jos burna čiaupesi ir žiojosi kaip krantan išmestos žuvies. Net stambus O'Brajeno veidas buvo išraudęs. Jis sedejo labai tiesus, jo galinga krutine kilnojosi ir trukčiojo lyg pasitinkant didžiulę bangą. Tamsiaplauke mergina už Vinstono nugaros pradejo šaukti "Kiaule! Kiaule! Kiaule!" , paskui stvere storą naujakalbes žodyną ir mete ji i ekraną. Jis pataike Goldšteinui i nosi ir atšoko, bet merginos balsas netilo. Vieną akimirką atsipeikejęs Vinstonas pasijuto bešaukiąs su kitais ir inirtingai kulnu bespardąs skersini po kede. Pats baisiausias dalykas neapykantos dviminuteje buvo ne tas, kad privaledavai vaidinti, o priešingai--kad negaledavai likti nuošaly. Per trisdešimt sekundžiu išgaruodavo visa savitvarda ar apsimetimas. Apimdavo ekstaze, keršto troškulys, noras žudyti, kankinti, traiškyti veidus kuju tarsi ielektrindavo visus žiurovus, net prieš asmeninę valią paversdavo juos rekiančiais, iniršusiais bepročiais. Bet tas iniršis budavo abstraktus, i nieką konkrečiai nenukreiptas, ji galedavai perkelti nuo vieno objekto prie kito kaip litavimo lempos liepsną. Taigi kai kuriais momentais Vinstono neapykanta budavo nukreipta visai ne prieš Goldšteiną, o prieš Didiji Broli, partiją ir minčiu policiją, ir tais momentais jo širdis linkdavo prie vienišo, pajuokiamo eretiko ekrane, vienintelio tiesos ir sveiko proto kareivio melu pasaulyje. Bet jau sekančią akimirką jis budavo kartu su kitais ir visi apie Goldšteiną sakomi žodžiai atrodydavo teisybe. Tais momentais jo slaptas priešiškumas Didžiajam Broliui virsdavo dievinimu, ir Didysis Brolis iškildavo kaip koks bokštas, nenugalimas, bebaimis gynejas, lyg uola stovintis prieš Azijos ordas, o Goldšteinas, nepaisant jo vienišumo, bejegiškumo ir visu abejoniu del jo egzistavimo apskritai, atrodydavo lyg koks blogio burtininkas, galintis vien savo balso galia sugriauti visą civilizacijos pastatą.
Kartais net pavykdavo nukreipti neapykantą visai kitur. Staiga, valios pastangomis, panašiai kaip sapnuojantis žmogus staigiai pasuka galvą, gelbedamasis nuo košmaro, Vinstonas perkele savo neapykantą nuo veido ekrane i tamsiaplaukę merginą už nugaros. Galvoje eme plaukti gyvi, gražus vaizdai. Jis mirtinai užtvatina ją gumine lazda. Pririša ją nuogą prie stulpo ir privaro streliu kaip šventą Sebastijoną. Išprievartauja ją ir per pati gerumą perpjauna gerklę. Dabar jis kaip niekad gerai suprato, kodel nekenčia jos. Todel, kad ji jauna, graži ir belyte, todel, kad nori guleti su ja lovoje, bet niekada negules, todel, kad jos gražus lieknas juosmuo, kuris prašyte prašosi apkabinamas, tera tik tas reksmingas raudonas raištis, agresyvus nekaltybes simbolis.
Neapykanta pasieke viršunę. Goldšteinas bliove kaip tikras avinas, ir akimirką net veidas pavirto avino galva. Paskui toji galva išsiliejo i didžiulę ir baisią Eurazijos kareivio figurą, kuri su tratančiu automatu vis artejo ir atrode, kad tuoj net nušoks nuo ekrano--keletas žmoniu priekineje eileje net atšlijo kedese. Bet tą pačią akimirką, kažkam su palengvejimu atsidustant, toji priešo figura virto Didžiojo Brolio veidu--su juodais plaukais, juodais usais, kupinu paslaptingos rimties, tokiu plačiu, kad užeme beveik visą ekraną. Niekas negirdejo, ką sako Didysis Brolis. Tai buvo tiesiog keletas padrąsinimo žodžiu, panašiu i tuos, kurie sakomi mušio dundesy, nelabai suprantami, bet grąžinantys pasitikejimą. Paskui Didžiojo Brolio veidas vel dingo, ir pasirode ryškiomis didžiosiomis raidemis parašyti trys partijos šukiai: "KARAS--TAI TAIKA" "LAISVE--TAI VERGIJA" "NEŽINOJIMAS--TAI JEGA"
Bet atrode, kad Didžiojo Brolio veidas dar keletą sekundžiu buvo ekrane; jis taip ryškiai užsifiksavo žmoniu akiu obuoliuose, kad negalejo taip staiga išblesti. Nediduke šiaudaplauke moteris buvo užsikniaubusi ant priekines kedes atlošo. Virpančiu balsu murmedama kažką panašaus i "mano išgelbetojas", ji tiese i ekraną rankas. Paskui delnais užsidenge veidą--buvo matyti, kad meldžiasi.
Tuo metu visa sale eme dusliai, letai ir ritmiškai kartoti "DB!..DB!..DB!.." Labai letai, su ilga pauze tarp abieju raidžiu -- tai buvo slogus murmesys, kraupus, laukinis, jame kaip fonas buvo girdeti basu koju trypimas, bugnu dundesys. Jie šitaip kartojo apie trisdešimt sekundžiu. Tai buvo priedainis, dažnai girdimas visuotinio susijaudinimo momentais. Tai buvo lyg savotiškas himnas Didžiojo Brolio išminčiai bei didybei, bet labiausiai --savihipnozes aktas, valingas sąmones slopinimas ritmiškais garsais. Vinstono viduriai tartum atšalo. Per neapykantos dviminutes ji kaip ir kitus apimdavo visuotinis kliedesys, bet šitas pusiau žmogiškas skandavimas ivarydavo jam siaubą. Žinoma, jis skandavo kartu su kitais: kitaip buvo neimanoma. Slepti jausmus, kontroliuoti veidą, daryti, ką daro kiti, buvo instinktyvi reakcija. Bet buvo ir pora tokiu sekundžiu, kai akiu išraiška galejo ji nesunkiai išduoti. Kaip tik tą momentą ir atsitiko tas reikšmingas dalykas--jei atsitiko iš tikro.
Jo žvilgsnis susidure su O'Brajeno. Šis buvo atsistojęs ir budingu judesiu kaip tik taisesi akinius ant nosies. Ir per tą sekundes dali, kol jie žvelge vienas i kitą, Vinstonas suprato--taip, suprato! --kad O'Brajenas galvoja tą pati, ką ir jis pats. Pokalbis ivyko. Sakytum abieju sąmone butu trumpam atsiverusi ir mintys per akis butu tekejusios iš vienos galvos i kitą. "Aš su tavim,--tartum sake O'Brajenas. --Puikiai suprantu, ką tu jauti. Suprantu visą tavo panieką, tavo neapykantą, pasišlykštejimą. Bet nesijaudink, aš esu tavo puseje!" Tačiau kontaktas greit dingo, ir O'Brajeno veidas liko toks pat neižvelgiamas kaip bet kieno kito.
Viskas baigesi, ir jis net eme abejoti, ar apskritai kas buvo. Tokie atsitikimai niekada neturedavo tęsinio. Jie tik stiprino isitikinimą, ar tiksliau vilti, kad ir be jo esama partijos priešu. Gal vis delto gandai apie platu pogrindi realus, gal Brolija iš tikro egzistuoja! Nors nuolat vyksta areštai, prisipažinimai ir egzekucijos, neimanoma buti tikram, kad Brolija -- ne paprasčiausias mitas. Vieną dieną jis tiki ją esant, kitą dieną netiki. Jokiu irodymu nera, tik neaiškios užuominos, kurios gali reikšti viską arba nieko: nugirsto pokalbio nuotrupa, neryškiai ibrežti žodžiai ant išvietes sienos, syki--nežymus rankos judesys, susitikus dviem nepažistamiems žmonems, panašus i slaptą atpažinimo ženklą. Visa tai buvo tik speliones --gal jis viską tik isivaizduoja. Jis nuejo savo sekcijon ir i O'Brajeną daugiau nežiurejo. Net minties nebuvo atnaujinti tą ju akimirką trukusi ryši. Tai butu buvę tiesiog pavojinga, jeigu net ir žinotum, kaip tą padaryti. Sekundę ar dvi jiedu dviprasmiškai žvelge vienas i kitą, ir tai buvo viskas. Bet ir tai--neužmirštamas ivykis tame vienišame gyvenime, kuri turi gyventi.
Vinstonas pasitempe ir atsisedo tiesiau. Nusiraugejo-- iš skrandžio kilo džinas.
Jo akys ismigo i puslapi. Jis pamate, kad šitaip bejegiškai sedint ir galvojant, ranka lyg koks automatas rašo. Ir tai jau buvo nebe toji nelygi, bjauri rašysena kaip iki tol. Plunksna drąsiai slydo lygiu popieriumi ir gražiomis didžiosiomis raidemis breže: "ŠALIN DIDIJI BROLI" "ŠALIN DIDIJI BROLI" "ŠALIN DIDIJI BROLI" "ŠALIN DIDIJI BROLI" "ŠALIN DIDIJI BROLI"
Vel ir vel, užpildžiusi jau pusę puslapio.
Ji nusmelke baime. Ji buvo absurdiška, nes tie parašytieji žodžiai ne kiek ne pavojingesni už dienoraščio rašymą apskritai, bet kelias akimirkas jam norejosi išplešti sugadintą lapą ir mesti tą dienorašti.
Bet jis vis delto neišpleše, kadangi žinojo, jog tai beprasmiška. Jokio skirtumo, ar jis paraše "ŠALIN DIDIJI BROLI," ar neparaše. Taip pat nebus jokio skirtumo, ar jis rašys toliau dienorašti, ar ne. Vis tiek ji sučiups minčiu policija. Jis padare nusikaltimą--vis tiek butu nusikaltęs, net nepaliesdamas plunksna popieriaus,--pagrindini nusikaltimą, apimanti visus kitus. Tai vadinamasis minties nusikaltimas, mintikalte. Šio dalyko neimanoma nuslepti amžinai. Kuri laiką galima išsisukineti, gal net metus, bet anksčiau ar veliau busi sučiuptas.
Tai visada atsitinka nakti--areštas visada buna nakties metu. Staiga pabundi iš miego, šiurkščios rankos purtomas už peties, i akis plieskia šviesa, aplink lovą rusčiu veidu žiedas. Daugeliu atveju tardymo nebuna, nebuna ir pranešimo apie areštą. Žmogus tiesiog prapuola, visada nakti. Jo vardas dingsta iš registracijos knygu, visa, ką jis kada paraše, sunaikinama, jo egzistencija paneigiama, o paskui pamirštama. Žmogus uždraudžiamas, panaikinamas, dažniausiai sakoma--išgaravo. Trumpą laiką ji buvo apemusi isterija. Jis pradejo paskubom ir nedailiai rašyti:
jie nušaus mane man nesvarbu jie peršaus man pakauši man nesvarbu didysis brolis jie visada šauna i pakauši man nesvarbu šalin didiji broli...
Vel atsiloše kedeje ir mažumą susigedęs padejo plunksną. Ir tuojau pat kruptelejo: i duris kažkas belde.
Jau! Jis sedejo tyliai kaip pele, bergždžiai vildamasis, kad svečias greitai nueis. Bet ne, beldimas pasikartojo. Blogiausia--atideliojimas. Jo širdis daužesi kaip bugnas, bet veidas iš seniai susiformavusio ipročio tikriausiai buvo bereikšmis. Jis atsistojo ir sunkiu žingsniu nuejo prie duru.